Šiandien norime pasidalinti istorija, kuri mums visuomet atrodė viena žaviausių gastronomijos pasaulyje. Šampanas – gėrimas, kurį daug kas sieja su prabanga, šventėmis ir milijonais smulkių burbuliukų – iš pradžių buvo visiškai neplanuota vyno gamintojų „bėda“.

Taip, tikrai. Vienas brangiausių ir ikoniškiausių gėrimų atsirado… atsitiktinai.

Šampanės problema: per šalta žiema

17-ajame amžiuje Šampanė buvo žinomas vyno regionas, bet ne putojančio vyno lopšys. Vietiniai vyndariai gamino ramius (neburbuliuojančius) baltuosius ir raudonuosius vynus. Tačiau klimatas čia buvo iššūkis: šaltos žiemos sustabdydavo natūralią fermentaciją, o kai pavasarį grįždavo šiluma, fermentacija atsinaujindavo jau uždarytuose buteliuose.

Rezultatas? Buteliuose pradėdavo rastis anglies dioksidas, o slėgiui išaugus – daug jų sprogdavo. Tai vadinta „vienuolių siaubu“, nes rūsiai kartais prarasdavo ištisas partijas vyno.

Dom Pérignon: žmogus, kuris bandė sustabdyti burbuliukus (ir galiausiai padėjo jiems suklestėti)

Vienas garsiausių to laikotarpio vyndarių – benediktinų vienuolis Dom Pierre Pérignon iš Hautvillers abatijos – šiandien populiariose istorijose dažnai pristatomas kaip šampano išradėjas. Nors realybėje jis neišrado burbuliukų, jo indėlis buvo milžiniškas:

  • jis tobulino vynuogių maišymo meną;

  • siekė sustiprinti butelius ir kamščius, kad šie atlaikytų spaudimą;

  • sistemingai dirbo su derliaus kokybe.

Ironiška, bet Pérignono tikslas iš pradžių buvo burbuliukus sustabdyti – o ne išsaugoti.

Tačiau laikui bėgant įvyko dar vienas svarbus posūkis…

Anglai: pirmieji, kurie suprato, kad burbuliukai – nuostabu

Anglijoje buvo gaminami stipresni stiklo buteliai, o kamščiai buvo kokybiškesni nei Prancūzijoje. Anglai pastebėjo, kad „netyčia putojantis“ Šampanės vynas įgauna malonų, gaivų skonį, ir pradėjo jį vertinti bei užsakinėti.

Jų eksperimentai su butelio uždarimu ir papildomu cukraus pridėjimu pagreitino kelionę link šampano, kokį žinome šiandien.

18 amžius: burbulas, kuris užkariavo dvarus ir salonus

Tik 18 a. Šampanė galutinai priėmė putojantį vyną kaip savo tapatybės dalį. Gamintojai pradėjo sąmoningai kontroliuoti antrinę fermentaciją butelyje, atsirado „riddling“ (butelių sukimą apverčiant), kamščių tvirtinimo sistemų ir butelių standartų, kurie saugiai „laikė“ spaudimą.

Nuo tada šampanas plito po aristokratijos salonus, karališkuosius pokylius, o vėliau – į plačiąją visuomenę. Taip keistas, nemalonus šalčio sukeltas reiškinys tapo pasaulinės prabangos simboliu.

Pabaigai

Mums asmeniškai šampano istorija – tai tikras priminimas, kad didžiausi atradimai neretai gimsta ne laboratorijose, o gyvenimo chaose. Kartais – net iš sprogstančių butelių tamsiuose vienuolyno rūsiuose.